Charakteristikos

• Aprašymas
• Siųsti užklausą
• Užsakyti vidinius mokymus

Bendras aprašymas

Muzikinė improvizacija, kaip liaudies muzikos pagrindas, dominavo nuo civilizacijos pradžios. Daugelį metų kompozitorius ir atlikėjas buvo vienas asmuo. Mokymas improvizuoti buvo pagrindinė muzikinio lavinimo dalis. Tačiau 19a. pabaigoje improvizacijos menas pradėjo nykti ir muzikiniame lavinime atlikėjų ir kom- pozitorių mokymas išsiskyrė. Jie tapo vienas nuo kito nepriklausomi.

20a. improvizacija atgimė muzikinėje pedagogikoje. Tam didelį postūmį turėjo džiazo stiliaus atsiradimas.
Kiekvienoje šalyje muzikinė kultūra vystosi su profesionalų ir mėgėjų pagalba. Mėgėjų veikla kelia vi- suomenės supratimo lygį ir kompetenciją, bei duoda galimybę įvertinti profesionalų veiklą. Iš kitos pusės, profesionalų veikla turi demonstruoti muzikinės kultūros pasiekimus ir lygi, prieinamus mėgėjams, kelti visuomenės kompetenciją ir tuo pačiu pastūmėti profesionalus į naujas aukštumas ir pasiekimus. Tokiu būdu profesionalų ir mėgėjų komponentai yra tampriai susiję dialektiškai. Iš čia išplaukiantis aktyvus prieš- taravimas tarp salės ir scenos tampa muzikinės kultūros augimo šaltiniu. Įsivaizduojamoje situacijoje kiekvienas klausytojas turi turėti praktinį patyrimą muzikoje. Pasvajokime - kiekvienas groja kokiu nors instrumentu… Juk ne kiekvienas, kuris moka rašyti yra rašytojas. Kaip ir kiekvienas, kuris moka groti dar ne kompozitorius ar atlikėjas. Tokios veiklos kūrybos vertė priklauso nuo prigimties meninio potencialo. Sumoje tokios mėgėjų visuomenės patyrimas kelia auditorijos reikalavimus profesionalų veiklai, sukurdama nematomą kompetencijos ir mokėjimų ribą, aukščiau kurios tėra profesionalų veikla. Profesionalus muzi- kantas neturi teisės nusileisti žemiau.

Atminkim - kiekvienas kompetetingas mėgėjas, klausydamas profesionalo, gali savęs paklausti: "ar aš galiu taip padaryti? Jei galiu, tai jis ne profesionalas!" Profesionalus atlikėjas leido sau nusileisti žemiau ribos, ats- kiriančios mėgėją nuo profesionalo. Tad jis NE PROFESIONALAS!
Masinis mėgėjų mokymas turi būti pagristas improvizacine metodika t.y. momentaliai ir su išmanymu, pasitelkus instrumentą ar balsą įgyvendinti tai, kas yra muzikinėje atmintyje, arba išreikšti savo kūrybines fantazijas. Meninė tokio muzikavimo vertė, žinoma, priklauso nuo duomenų. Todėl reikia improvizacijos meną skirstyti taip: a)tai, ką žmogui davė gamta ir b) sugebėjimas panaudoti savo techninius įgūdžius taip, kas pasiekiama kiekvienam.

Taigi kiekvienas, įvaldęs improvizaciją (amatą), gali išbandyti savo kūrybinį potencialą! Ar tai ne pats demokratiškiausias būdas išaiškinti talentingus žmones? Ar tai ne pats patikimiausias būdas formuoti masinę kompetenciją, kaip priešnuodį prieš profesionalizmo degradaciją? Psichologinis improvizacijos mokymo aspektas susideda iš klausos - regos - dinaminio stereotipo t.y. logiškai instrumentu išdėstyti muziką taip, kaip ją įsivaizduojame "galvoje" ar mintyse. Tai kaip tik tas muzikinio lavinimo būdas, kuris leidžia stabiliai groti, panašiai, kaip stabiliai galime skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Mokymas improvizuoti duoda ir kitų privalumų.

Iš tikrųjų. Mėgėjas muzikos užsiėmimams, muzikinio teksto mokymuisi negali skirti tiek pat laiko, kiek tam skiria profesionalas. Improvizavimo įgūdžiai, būdami reflektoriniai (kaip skaitymo, rašymo ir skaičiavimo) savęs palaikymui nereikalauja daug laiko. Todėl mėgėjas, mokėdamas groti improvizuojant, niekada nepra- raranda praktinio kontakto su muzika.

Atsiminkim: galimybę realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus( kad ir kokie jie kuklūs bebūtų), be darbo su natomis rutinos, sukuria stimulą poreikiui pastoviai tobulinti save visą gyvenimą!
Ar ne paradoksas, jei baigęs muzikos mokyklą mokinys nesugeba paakompanuoti paprastos dainos, nenaudojant natų? Jei negali pagroti paprastos įžangos ar instrumentinio( jau nekalbu apie vokalinį) intarpo! Ar neparadoksalu, jei žmogus, studijavęs muziką pagal akademinę sistemą, ir tuo didžiuodamasis savo išsilavinimu ir pasiekimais, negali paimprovizuoti nesudėtingos pjesės klasikiniame ar šiuolaikiniame stiliuje?

Būtina pabrėžti, kad improvizacijos studijavimas nepriešpastatomas grojimui pagal natas. Atvirkščiai, improvizacijos įgūdis yra būtinas kultūringo muzikanto komponentas. Šis privalumas leidžia įgyvendinti bet kokį kompozicinį užmanymą.
Mūsų tikslas - sukurti mokyklą, kuri taptų mokymo metodų kūrimo ir jų realizavimo laboratorija, paremta pažangiausiomis šiuolaikinėmis metodikomis, bei dievišku instrumentu - žmogaus balso galių išaukštinimu ir realizavimu!

 Organizuojami atvirieji mokymai